Kaip įveikti vaiko negandą – tuštinimosi sutrikimą?
Jei norime, kad vaikas augtų žvalus ir sveikas, nepakanka jį šiltai aprengti ir gerai pamaitinti. Reikia pasidomėti ar vaikas, koks jis savarankiškas bebūtų, laiku ir tinkamai šlapinasi ir tuštinasi. Bet dauguma tėvų tai prisimena tik tada, kai vaikas, ilgus mėnesius varginamas vidurių užkietėjimo, pradeda nelaikyti išmatų, tuštintis su kraujo priemaiša, ima skųstis besikartojančiais pilvo skausmo priepuoliais.
Vidurių užkietėjimas
Vaikams dažnai sutrinka tuštinimas. Vienas iš dažniausių sutrikimų – vidurių užkietėjimas – būna 10 proc. vaikų. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtiniu. Sutrinka virškinimo organų funkcija, žarnyne ima kauptis nuodingosios medžiagos ir jomis apnuodijami kiti organai, prasideda mažakraujystė, vaikas lėčiau auga. Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, vaiką gali varginti pasikartojantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas, skausmas tuštinantis. Nuolatinė baimė, kad tuštinantis skaudės, pažeidžia vaiko psichiką. Šie pokyčiai tampa ypač ryškūs, kai vaikas pradeda nesulaikyti išmatų. Užsitęsę vaiko tuštinimosi sutrikimai neišvengiamai veikia ir psichologinį šeimos klimatą.
Vaiko tuštinimasis gali sutrikti dėl įvairių priežasčių: neteisingo tuštinimosi įgūdžių ugdymo, netaisyklingos ir nevisavertės mitybos, įgimtų ar įgytų virškinimo sistemos, endokrininės sistemos, nervų sistemos organų ligų, psichikos sutrikimų. Tikrąją priežastį gali išsiaiškinti tiktai gydytojas, išsamiai ištyręs vaiką.
Tėvai turėtų žinoti, kad kai kuriais vaiko gyvenimo tarpsniais kyla didesnis tuštinimosi sutrikimų pavojus. Visų pirma tai laikotarpis, kai vaikui ugdomi tuštinimosi įgūdžiai. Jei vaiką pradėsite pratinti prie puoduko per anksti, kol jis valingai nekontroliuoja tuštinimosi, nieko nelaimėsite, nes jis paprasčiausiai nesuvoks, ko iš jo norite. Bet jei vaikui ilgą laiką leisite nevaržomam tuštintis į sauskelnes, jis išsiugdys įprotį tai daryti ir nesupras, kodėl mama ji staiga ėmė barti už nevalyvumą. Ir vienu ir kitu atveju jis tuštinimąsi susies su prievarta ir stengsis jį slopinti. Labai dažnai viduriai užkietėja vaikui pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą. Pasikeitusi aplinka, neįprasta tuštinimosi vieta, nejaukūs, neužtikrinantys intymumo tualetai, gėdijimasis svetimų žmonių, bendraamžių patyčios, griežtas tuštinimuisi skirtas laikas (pvz., pertraukos tarp pamokų) sukelia nemalonius pojūčius ir vaikas stengiasi kentėti, t.y. sulaikyti tuštinimąsi. Tuštinimasis gali sutrikti, kai maitinimas neatitinka vaiko būklės ar gyvenimo sąlygų kaitos (liga, karščiavimas, kelionė, klimato pasikeitimas), jei duodama gerti per mažai skysčių. Išmatos sukietėja ir vaikui sunku išsituštinti.
Sulaikyti tuštinimąsi vaiką verčia ir psichologinis diskomfortas, kai mamos priežiūrą pakeičia močiutė ar auklė. Kiekvienas uždelstas išsituštinimas tampa nemaloniu ir skatina vaiką dar atkakliau sulaikyti išmatas. Valingai sulaikydamas išmatas, vaikas sukelia sau lėtinį vidurių užkietėjimą, patenka į „uždarą ratą“. Tėvų pareiga – pasidomėti vaiko problemomis ir padėti jas įveikti.
Išmatų nelaikymas
Žmogui būdinga, jog jis sąmoningai valdo šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas. Kada vaikas nustoja tuštintis į kelnaites, priklauso nuo krašto papročių, auklėjimo, vaiko psichoemocinės raidos ypatumų. Visgi dauguma vaikų iki 4 metų amžiaus įgyja normalius tuštinimosi įgūdžius.
Jei vaikas ir virš 4 metų nesiliauja tepti išmatomis apatinių drabužių ar tuštintis į juos bei kitose tam netinkamose vietose, tai jau ligos – pirminio išmatų nelaikymo – požymiai. Minėti reiš kiniai gali atsirasti ir vaikui, iki tol turėjusiam normalius tuštinimosi įgūdžius. Tai antrinio išmatų nelaikymo simptomai.
Tėvai dažnai yra nelinkę šių tuštinimosi sutrikimų aptarti su šeimos gydytoju. Jie kaltina vaikus nevalyvumu, juos bara ar net baudžia. Neretai savarankiškai duoda vaikams nervus raminančių vaistų, klaidingai manydami, kad tuštinimosi sutrikimus sukelia vaiko nervų sistemos pokyčiai. Kartais klysta ir gydytojai.
Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių. Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, kuris pasireiškia nevalingu tuštinimusi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui. Vaikas nepakankamai skatinamas atpažinti savo kūno signalus ir tuštintis tinkamoje vietoje, todėl neįgyja tuštinimosi įgūdžių.
Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia. Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus vaikų tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis. Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti. Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos. Ypač svarbu laiku šias priežastis nustatyti, nes gydomos jos visiškai skirtingais metodais.
Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas. Emociniai sutrikimai progresuoja virsta psichosomatinėmis ligomis.
Taigi jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai. Vaiko kaltinti dėl šių sutrikimų tikrai nederėtų.
Išangės ligos
Vaikų išangės patologiniai pokyčiai dažniausiai atspindi storojoje žarnoje vykstančius patologinius procesus. Tačiau neretai išangės ligos tampa lėtinio vidurių užkietėjimo pirmine priežastimi. Išangės ligos pasireiškia išangės skausmu, niežuliu, apie išangę esančios odos pakitimais.
Dažniausiai pasitaikanti vaikų, ypač mažamečių, išangės liga yra išangės įplėša. Taip vadinamas išangės kanalo gleivinės išilginis įtrūkimas. Dažniausiai serga 4 mėnesių – 4 metų amžiaus vaikai. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai. Mažiems vaikams įplėšos dažniausiai būna ūminės ir paviršinės. Vyresniems vaikams ir paaugliams gali būti ir lėtinės įplėšos. Iki 75 proc. sergančiųjų Krono liga būna lėtinės įplėšos. Dėl įvairių priežasčių atsiradus paviršiniam gleivinės įtrūkimui vaikas jaučia stiprų skausmą tuštinimosi metu. Kartais skausmas išlieka kelias ar keliolika minučių po pasituštinimo. Įvairios trukmės ir intensyvumo skausmą išangėje vaikas gali jausti ir tarp pasituštinimų. Dėl to vaikas vengia tuštintis. Kitas dažnas simptomas – kraujo priemaiša išmatose ar lašas ant tualetinio popieriaus. Dažnai odos – gleivinės sandūroje išangės krašte matoma papilominė išauga. Dėl skausmo ir sutrikusios kraujotakos, išangės raumenų spazmo, infekcijos išangės kanalo gleivinės defekto vietoje, išangės įplėšos savaime sugyja labai retai. Negydoma ūmi įplėša virsta lėtine.
Hemorojus – tai išangės kanalo kaverninių kūnelių didėjimas ir slinkimas žemyn.
Hemorojus yra dažniausia tiesiosios žarnos liga suaugusiesiems. Vidinis hemorojus vaikams išimtinai retas ir dažniausiai susijęs su portine hipertenzija. Vaikų amžiuje dažnesnis išorinis hemorojus. Jo priežastimi dažniausiai yra stipri stanga tuštinantis dėl vidurių užkietėjimo, viduriavimo ar tuštinimosi įgūdžių patologijos. Klinikinių simptomų išorinis hemorojus nesukelia. Dažniausiai tėvai atsitiktinai pastebi melsvus mazgelius šalia išangės vaikui pasituštinus, kurie neužilgo pradingsta. Vaiko apžiūros metu ties išangės išoriniu kraštu galima pamatyti melsvus poodinius mazgelius, ypač jei vaikas verkia ar paprašytas stanginasi. Čiuopiant mazgeliai minkšti ir neskausmingi. Jei įvyksta ūmi mazgo trombozė, vaikas pajunta stiprų skausmą išangėje. Apžiūrint matomas iškilęs virš odos mėlynos spalvos mazgas. Čiuopiant mazgas kietas ir labai skausmingas. Kartais kavernozinis kūnelis plyšta ir susiformuoja poodinė kraujosruva ar kraujuoja į išorę. Tokius komplikuotus hemorojinius mazgus reikia skubiai šalinti.
Apie išangę esančios odos uždegimas. Vaikas skundžiasi skausmu, deginimu, niežuliu išangės srityje. Skausmas sustiprėja tuštinimosi metu, todėl maži vaikai atsisako sėstis ant puoduko, vyresniems pastebima noro tuštintis slopinimo elgsena. Vystosi vidurių užkietėjimas. Kartais pasituštinama su kraujo priemaiša. Dažnai kelnytės būna suteptos kraujingu-pūlingu sekretu. Ūmiais atvejais maži vaikai gali karščiuoti. Dažniausi uždegimo sukėlėjai A grupės beta-hemolitinis streptokokas, auksinis stafilokokas, grybeliai. Apžiūrint matyti aiškiai ribotas apie išangę esančios odos paraudimas, pabrinkimas, blizgesys, šlapiavimas, Sergant šia liga būtinas pasėlis ligos sukėlėjui išsiaiškinti. Išangės infekcinį dermatitą reikia atskirti nuo kitų odos ligų, pasireiškiančių bėrimu išangės srityje.
Rečiau vaikų amžiuje pasitaiko išangės fistulės, trauminiai pažeidimai, navikai.
Išangės ligos įprastai nustatomos įdėmiai apžiūrėjus išangę, todėl, atsiradus nusiskundimų, vaiką reikėtų parodyti gydytojui, kuris nustatys ligą ir paskirs tinkamą gydymą.
Straipsnį parengė vaikų chirurgas doc. dr. Robertas Bagdzevičius.
