Atėjo laikas pasitikrinti virškinimo sistemą: kokių tyrimų gali prireikti?

Visuomenėje vis dar kyla nemažai baimių, susijusių su virškinimo sistemos tyrimais ir jų keliamu diskomfortu, todėl neretai žmonės yra linkę juos atidėlioti. Tačiau ar tikrai norint pasitikrinti virškinamojo trakto veiklą visada prireikia instrumentinių tyrimų? Apie tai, kokiais atvejais užtenka laboratorinio kraujo ištyrimo ir kokią informaciją jis gali suteikti, pasakoja Kauno „Kardiolitos klinikų“ Gastroenterologijos centro gydytoja gastroenterologė Beata Golubkevičienė.

„Žmonėms, neturintiems varginančių nusiskundimų virškinimo sistema arba vadinamųjų aliarmo simptomų, tokių kaip stiprus, užsitęsęs pilvo skausmas, vėmimas, svorio kritimas, sutrikęs, skausmingas rijimas bei tuštinimasis juodomis išmatomis ar krauju, užtenka atlikti laboratorinius tyrimus“, – teigia gydytoja gastroenterologė.

Iš kraujo tyrimų, net ir nesant išreikštiems nusiskundimams, galima laiku nustatyti lėtinius virusinius kepenų pažeidimus, įtarti tulžies apykaitos sutrikimus, lėtinį kraujavimą į virškinamąjį traktą, kurį gali sukelti nediagnozuota skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė. Jie taip pat gali leisti aptikti storosios žarnos uždegiminius ar net onkologinius susirgimus, kurių pastaruoju metu sparčiai daugėja.

Itin platus tyrimų spektras

Nors šiais laikais pacientai gali rinktis iš labai įvairių laboratorinių tyrimų, B. Golubkevičienė atkreipia dėmesį į kelis, padedančius laiku aptikti įvairias ligas:

• bendras hematologinis tyrimas – vienas iš svarbiausių profilaktinių tyrimų, leidžiantis įvertinti bendrą žmogaus sveikatos būklę, laiku nustatyti mažakraujystę, įvairias infekcijas, alergijas ar krešumo sutrikimus;
• alfa fetoproteinas (AFP) – baltymas, kurio padidėjimą gali lemti kepenų gerybiniai ar piktybiniai susirgimai;
• karcinoembrioninis antigenas (CEA) padeda įtarti piktybinius, uždegiminius procesus žarnyne;
• Ca 19-9 – kasos vėžio žymuo;
• karbohidratinis antigenas Ca 72-4 – skrandžio vėžio žymuo;
• aspartato aminotransferazė (AST) ir alanino aminotransferazė (ALT) – vieni svarbiausių rodiklių kepenų pažeidimams bei suriebėjimui įvertinti;
• gama-gliutamiltranspeptidazė (GGT) ir šarminė fosfatazė padeda atpažinti kepenų ir kasos susirgimus;
• bendrasis, tiesioginis ir netiesioginis bilirubinas – rodikliai, skirti įvertinti tulžies apykaitos, nutekėjimo sutrikimus;
• amilazė naudinga kasos ligoms ir uždegimui įvertinti;
• lipazės padidėjimas stebimas esant ūmiam kasos uždegimui;
• C reaktyvus baltymas – itin tikslus rodiklis, leidžiantis pastebėti, jei organizme kyla kokia nors uždegiminė reakcija;
• IgG klasės antikūnai prieš Helicobacter pylori padeda diagnozuoti bakteriją, kuri sukelia lėtinį skrandžio ar dvylikapirštės žarnos uždegimą.

Pasitikrinti galima net nejaučiant nusiskundimų

Kaip dažnai šiuo tyrimus reikėtų atlikti, priklauso nuo jų rezultatų. Jeigu jokių pakitimų nerandama, o asmuo nejaučia žymių nusiskundimų, pasitikrinti virškinimo sistemą užtenka kas metus ar rečiau – kartą per 2–3 m.

Didesnė rizika susirgti virškinamojo trakto ligomis kyla patiriantiems daug streso, turintiems žalingų įpročių ar viršsvorio. Be to, tiems, kurių šeimose pasitaikė virškinamojo trakto ligų atvejų, nes jų atsiradimui įtakos gali turėti genai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad iš pradžių kai kurios virškinimo sistemos ligos dažnai nepasireiškia jokiais simptomais, o pirmieji požymiai atsiranda tik joms pažengus. Dėl šios priežasties, vertėtų neignoruoti ir tokių simptomų kaip ilgai trunkantis nuovargis, svorio pokyčiai, pablogėjęs apetitas, pykinimas ar pilnumo jausmas. Taip pat jei pavalgius juntamas varginantis pilvo pūtimas, įvairaus intensyvumo pilvo skausmai ar diskomfortas, pasikeitus tuštinimosi dažniui ir jo pobūdžiui.

„Atlikti laboratorinius virškinimo sistemos tyrimus verta ne tik nukreipus šeimos gydytojui, bet ir profilaktiškai, ypač sergant kitomis lėtinėmis ligomis ir ilgą laiką vartojant daug medikamentų, pavyzdžiui, nuskausminamuosius“, – pasakoja gydytoja gastroenterologė B. Golubkevičienė.

Ji taip pat priduria, kad šie tyrimai yra itin naudingi skubantiems, daug įtampos kasdienybėje patiriantiems ir retai gydymo įstaigos duris varstantiems pacientams, kadangi prieš jų atlikimą nereikia jokio specialaus pasiruošimo.

Kada prireikia instrumentinių tyrimų?

Papildomų instrumentinių tyrimų gali prireikti, kai pacientas skundžiasi besikartojančiais pilvo skausmais, atsiradusiu vėmimu, pasikeitusiu tuštinimusi – viduriavimu arba vidurių užkietėjimu, su išmatomis pastebint gleivių ar kraujo priemaišų. Taip pat, jei pradeda kristi svoris ar kraujo tyrimai parodo tam tikras patologijas.

Dažniausiai tokiais atvejais atliekama gastroskopija, kolonoskopija ar pilvo organų echoskopija.

„Kalbant apie virškinimo sistemos ligas, dažniausiai vien laboratorinių tyrimų neužtenka. Pavyzdžiui, radus mažakraujystės požymių, tenka tikslinti jos kilmę, prireikia atlikti gastroskopiją arba kolonoskopiją. Aukštų uždegiminių rodiklių ar padidėjusių kepenų bei kasos fermentų priežastys yra tikslinamos pilvo organų echoskopijos metu“, – pažymi gydytoja gastroenterologė.

Pastarasis yra vienas iš dažniausiai atliekamų instrumentinių tyrimų, kuris pacientui nesukelia diskomforto, o jo metu įvertinami pilvo vidaus organai leidžia įtarti ir diagnozuoti uždegiminius ar onkologinius procesus, vykstančius kepenyse, kasoje ar žarnyne. Be to, pilvo organų echoskopiją galima atlikti ir profilaktiškai – bent kartą per 1–2 metus.

B. Golubkevičienė primena, kad laiku aptikti ligas padeda valstybės kompensuojama storosios žarnos vėžio prevencinė programa, skirta 50–74 m. amžiaus žmonėms, kai kartą per 2 m. atliekamas slapto kraujavimo testas (iFOBT) ir, jei testas teigiamas, pacientas nukreipiamas kolonoskopijai.