Diagnostinė laparoskopija

Laparoskopija – minimaliai invazinė procedūra, kurios metu galima įvertinti ir, esant poreikiui, gydyti dubens organų būkles. Šis metodas skirtas ginekologinių susirgimų atvejais, tačiau gali būti taikomas ir kitų pilvo ertmės organų diagnostikai bei gydymui. Lyginant su tradicinėmis atviromis operacijomis, laparoskopija siejama su trumpesniu gijimo laikotarpiu, mažesniu audinių pažeidimu ir švelnesniu pooperaciniu diskomfortu.

Kas yra laparoskopija?

Laparoskopija – šiuolaikiškas, patikimas, minimaliai invazinis ginekologinis metodas, kai specialiais instrumentais per 0,5–1 cm dydžio pjūvius atliekama dubens organų apžiūra arba chirurginė intervencija. Procedūros metu į pilvo ertmę įvedama speciali optinė kamera (laparoskopas), leidžianti gydytojui akušeriui-ginekologui stebėti vidaus organus monitoriuje ir tiksliai atlikti reikalingus veiksmus.

Vienas šio metodo privalumų – diagnostinės laparoskopijos metu nustačius pakitimų, tuo pat metu galima pradėti taikyti chirurginį gydymą.

Kokiais atvejais atliekama laparoskopija?

Laparoskopija dažniausiai atliekama šiais atvejais:

• Pasireiškus neaiškios kilmės skausmui pilvo apatinėje dalyje ar juosmens srityje.
• Įtariant ar diagnozavus negimdinį nėštumą.
• Esant endometriozei. Šalinant kiaušidžių cistas.
• Tiriant nevaisingumo priežastis – įvertinant kiaušintakių pralaidumą, sąaugas ir kt., Įtariant dubens organų uždegimą.
• Diagnozuojant ar gydant kitas ginekologines, urologines ar pilvo ertmės ligas.

Kaip atliekama laparoskopijos operacija?

Laparoskopinės operacijos eiga:

• Pacientė paguldoma ant operacinio stalo, jai atliekama bendrinė nejautra (anestezija).
• Gydytojas akušeris-ginekologas, pasitelkdamas ploną manipuliatorių, atlieka keletą mažų pjūvių pilve: vienas pjūvis paprastai būna bambos srityje, kiti – žemiau pilvo ertmės ribos.
• Pilvo ertmė pripučiama dujomis (anglies dvideginiu), kad organai būtų geriau matomi.
• Per vieną pjūvio vietą gydytojas įveda specialią kamerą, kad operacijos vaizdas būtų matomas monitoriuje, o per kitus pjūvius specialiais instrumentais atlieka būtinus diagnostinius arba (ir) gydymo veiksmus.
• Po intervencijos visi instrumentai iš pacientės yra išimami, dujos – pašalinamos, o odos pjūviai uždaromi siūlais ar specialiais tvarsčiais.

Kaip pasiruošti laparoskopijai?

Prieš operaciją:

• Vertėtų informuoti gydytoją apie visus vartojamus vaistus, ypač veikiančius kraujo krešėjimą (pvz., antikoaguliantus, priešuždegiminius preparatus).
• Svarbu atlikti iš anksto paskirtus tyrimus (kraujo, šlapimo, EKG, krūtinės rentgeno ir pan.).
• Prieš procedūrą nevalgoma ir negeriama likus bent 6-8 valandoms (kartais – iki 12 valandų).
• Prieš operaciją naudinga nusiprausti, nusiimti papuošalus ar kitus aksesuarus, galinčius trukdyti procedūrai.
• Vertėtų iš anksto pasirūpinti, kad kas nors parvežtų namo po procedūros, nes dėl anestezijos gali būti jaučiamas mieguistumas. 

Kiek laiko trunka laparoskopija?

Diagnostinė laparoskopija paprastai trunka apie 30-60 minučių. Jeigu atliekama gydomoji intervencija (pvz., laparoskopinė cistektomija), operacijos trukmė gali išsitęsti iki 1–3 valandų ar ilgiau, priklausomai nuo procedūros sudėtingumo. 

Laparoskopijos privalumai

Pagrindiniai privalumai:

• Mažesnis skausmas, lyginant su tradiciniu atviru metodu.
• Trumpesnis buvimas ligoninėje.
• Greitesnis atsistatymas.
• Geresnis estetinis rezultatas. 

Laparoskopija: pooperacinis laikotarpis

Atsistatymo trukmė po laparoskopijos priklauso nuo procedūros pobūdžio ir sudėtingumo. Po diagnostinių laparoskopijų pacientės dažnai atsigauna per kelias dienas, o po sudėtingesnių intervencijų – per 2–6 savaites ar ilgiau. Daugelis pacienčių prie fiziškai nesunkaus darbo gali grįžti per 1–3 savaites.

Nedarbingumas po laparoskopijos Lietuvoje dažniausiai siekia 10–14 dienų, tačiau gali būti ilgesnis – priklausomai nuo sveikatos būklės, darbo pobūdžio bei gydytojo nurodymų.

Pooperacinė priežiūra paprastai apima:

• Skausmo kontrolę, vartojant gydytojo paskirtus vaistus.
• Žaizdų priežiūrą – tvarsčių keitimą, pjūvių valymą.
• Sunkaus fizinio krūvio, svorių kilnojimo apribojimą.
• Stebėjimą, ar neatsiranda infekcijos požymių: paraudimo, patinimo, skausmo, išskyrų ar karščiavimo.
• Reguliarius kontrolinius vizitus pas gydytoją.