Kada kreiptis į vaikų psichologą?

Kiekvieno vaiko gyvenimas, lydimas natūralios jo raidos, kartais iškelia vaikui ir šalia jo esantiems suaugusiems (tėvams, pedagogams) nelengvų užduočių ir iššūkių. Kartais iškilusius sunkumus įveikti vien tėvų ar pedagogų pagalbos nebepakanka, tuomet ir pravartu kreiptis į specialistą.

Kiekvieno vaiko gyvenimas, lydimas natūralios jo raidos, kartais iškelia vaikui ir šalia jo esantiems suaugusiems (tėvams, pedagogams) nelengvų užduočių ir iššūkių. Pavyzdžiui: Kaip būti su savo liūdesiu, pykčiu, baime? Kaip lengviau priprasti darželyje, naujoje vaikų grupėje? Kaip išmokti priimti suaugusiųjų taisykles, bet kartu ir išlaikyti savo „aš“? Kaip „išgyventi“ sesers/brolio šeimoje gimimą? Kaip labiau pasitikėti savimi? Ir daugelis daugelis kitų.

Dažnai šiuos klausimus labai puikiai padeda vaikams spręsti palaikydami, būdami šalia ir suprasdami jų tėvai, pedagogai. Tačiau kartais iškilusius sunkumus įveikti tokios pagalbos nebepakanka, tada ir galima kreiptis pas specialistą. Dažnai pačių tėvų stiprūs nerimo, rūpesčio jausmai dėl vaiko sunkumų ir gali būti ženklas, kad galima ieškoti papildomos pagalbos.

Kartais vaikų gyvenime nutinka itin ryškių pokyčių, krizių, netekčių – pavyzdžiui tėvų skyrybos, kraustymasis iš vienų namų į kitus, mokyklos ar klasės pakeitimas, šeimos nario, draugo, gyvūno netektis, rimta šeimos nario ar paties vaiko liga, trauma ir kt.), kurios neabejotinai paveikia vaiko savijautą. Net jei iš karto suaugę nestebi didelių  pokyčių vaiko elgesyje, jausmuose, santykiuose, visada galima atvykti tiesiog pasitarti su specialistu, kaip padėti lengviau vaikui pereiti jį ištikusią krizę.

 Keletas požymių, kai gali prireikti psichologo pagalbos:

• nuotaikos sutrikimai (depresiškumas, perdėtas jautrumas, itin dažna nuotaikų kaita);
• elgesio sunkumai (impulsyvumas, taisyklių laužymas namuose, mokykloje, agresijos protrūkiai);
• valgymo sutrikimai (nuolat persivalgoma arba atsisakoma valgyti);
• miego sutrikimai (nemiga ar mieguistumas, naktiniai košmarai);
• dažni fiziniai negalavimai be fiziologinės priežasties (pvz., pilvo, galvos ir kiti skausmai);
• priklausomybės (vartojamos narkotinės medžiagos, alkoholis, rūkoma, daug sėdima ir žaidžiama prie kompiuterio);
• mokymosi sunkumai;
• bendravimo sunkumai (vaikas uždaras, vengia bendravimo, itin įsitempęs, drovus socialinėse situacijose, nori, bet neturi draugų, patiria patyčias);
• vaiką stipriai paveikia koks nors stresinis įvykis jo aplinkoje (šeimos nario, draugo ar gyvūno mirtis, tėvų skyrybos, persikraustymas, patirta fizinė, emocinė ar seksualinė prievarta, rimta šeimos nario arba paties vaiko liga).

Kartais šiuos požymius gali pastebėti ir paskatinti kreiptis pagalbos pas specialistus ne tik tėvai, bet ir vaikų pedagogai (darželio auklėtojai, mokytojai), kurie turi galimybę daug laiko stebėti vaiką ugdymosi procese, vaikų grupėje. Kartais kreiptis papildomos pagalbos gali parekomenduoti šeimos gydytojas, kuris taip pat rūpinasi ne tik fizine, bet ir psichine vaiko būkle.

Galima skirtinga psichologinė pagalba:

• psichologinis įvertinimas – testavimo, interviu ir stebėjimo metodų pagalba atliekamas vaiko pažintinių, emocinių, socialinių gebėjimų vertinimas siekiant nustatyti galimus raidos, mokymosi, asmenybės sutrikimus, specialiuosius poreikius.
• Psichologinis konsultavimas – paprastai trunka trumpiau (iki 15 užsiėmimų), labiau orientuojamasi į konsultavimą, mokymą, situacines problemas.
• Psichoterapija – ilgiau trunkantis (iki metų ar ilgiau), į ngilesnę analizę, asmenybės pokyčius orientuotas procesas. Psichoterapiją gali vykdyti psichologai, psichiatrai ar gydytojai, turintys psichoterapeuto kvalifikaciją.

Kaip kalbėti su vaiku apie apsilankymą pas psichologą?

Tėvams svarbu pasistengti kalbėti kuo paprasčiau, nebijoti vaikui sakyti tiesos ir įvardinti priežastis, kodėl kreipiamasi pas psichologą:  pvz. „nes tau sunku susikaupti mokykloje...“, „nes tu nerimauji dažnai ir verki, kai nesiseka...“, „nes tu dažnai būni liūdnas...“ ir pan. Svarbu, kad tėvai papasakotų, ką žino apie tokius vizitus ir ko per juos galima tikėtis (pvz., kaip dažnai reikės lankytis, kiek laiko ten užtruks vaikas, kur bus tėvai tuo metu, kai vaikas bus konsultacijoje). Taip pat svarbu pasakyti, kad tėvai kartais taip pat susitiks su psichologu, kad geriau suprastų visi vaiko sunkumą ir galima būtų geriau jam padėti.

Labai svarbu, kad vaikai jaustų, jog rūpinamasi ne tik jų fizine, bet ir psichologine, dvasine sveikata. Kad juos supantys suaugę (tėvai, pedagogai, specialistai) turi drąsos atvirai žvelgti į vaikų sunkumus ir stengtis kantriai jiems padėti.

Parengė „Kardiolitos klinikų“ vaikų psichologė Gintarė Jonutienė